Nuo seniausių laikų žmonės buvo įpratę naudoti natūralius šilumos šaltinius ir natūralų vėdinimą, kad išdžiovintų medžiagas, kurias visiškai riboja gamtinės sąlygos ir kurių gamybos pajėgumai yra maži. Plėtojant gamybai, juos palaipsniui keičia dirbtinai valdomi šilumos šaltiniai ir mechaninis vėdinimas bei sausinimas.
XX amžiaus pradžioje pieno gamyboje pradėtos naudoti purškiamos džiovyklos, kurios buvo galingas skystų medžiagų džiovinimo didelio masto įrankis. Nuo 40-ųjų, tobulėjant fluidizacijos technologijai, vienas po kito atsirado didelio stiprumo, didelio našumo virimo lovos ir oro srauto džiovintuvai. Kriosublimacinės, radiacinės ir dielektrinės džiovyklos siūlo naujas priemones, atitinkančias specialius reikalavimus. 60-aisiais buvo pradėti kurti tolimojo infraraudonųjų spindulių ir mikrobangų džiovintuvai.
